Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūra (FRA) 2008 m. gegužės-liepos mėn. atliko įvairių etninių mažumų ES šalyse apklausą (EU-MIDIS), kurios rezultatus paskelbė 2009 m. balandį. Tai – viena pirmųjų tokio masto apklausų 27 nares turinčioje valstybių sąjungoje.

Tadas Leončikas

2008 05 07

Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūra (FRA) 2008 m. gegužės-liepos mėn. atliko įvairių etninių mažumų ES šalyse apklausą (EU-MIDIS), kurios rezultatus paskelbė 2009 m. balandį. Tai – viena pirmųjų tokio masto apklausų 27 nares turinčioje valstybių sąjungoje.

Lietuvoje apklausti rusai: tik 12 proc. jų mano, kad diskriminacija dėl etninės kilmės mūsų šalyje paplitusi. Šis rodiklis – mažiausias tarp visų ES apklaustų grupių. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje diskriminacijos praktiškai nėra?

Visų pirma, reikia atsižvelgti, kaip FRA pasirinko grupes tyrimui. Siekdami, kad duomenys skirtingose šalyse būtų surinkti vienodais metodais ir dėl to juos būtų galima pagrįstai lyginti, tyrėjai siekė apklausti tas grupes, kurios:

- sudaro ne mažiau 5 proc. šalies gyventojų (pagal 2001 m. surašymą, 219 tūkst. Lietuvos rusų sudaro 6,3 proc. gyventojų ir yra antra savo dydžiu mažuma po lenkų) ir todėl jas apklausiant galima remtis atsitiktine respondentų atranka. Taip gaunami statistiškai patikimi, t.y. reprezentatyvūs, duomenys (visose šalyse buvo apklausta ne mažiau kaip po 500 vienai grupei priklausančių žmonių);

- turi tai pačiai tautinei grupei priklausančių asmenų kitose šalyse, ir dėl to įmanoma jas palyginti tarp šalių, o sudėjus jų duomenis – gauti apibendrintą tautinės grupės vaizdą ES kontekste. Rusai buvo apklausti penkiose ES valstybėse: Latvijoje, Estijoje, Suomijoje ir Lietuvoje (Vilniuje ir Visagine).

Taigi, rusų pasirinkimas apklausai savaime nereiškia, kad jie labiausiai diskriminuojami arba kad šalyje nėra kitų grupių, kurios gali patirti diskriminaciją. Priešingai, vertindami diskriminacijos aktualumą, turime prisiminti įvairias grupes ir atsižvelgti į įvairias sritis, kur su žmonėmis elgiamasi neteisingai.

Santykinai didelė dalis rusų, manančių, kad etninė diskriminacija Lietuvoje nėra paplitusi, yra pozityvus ženklas. Kita vertus, yra kitų tyrimų duomenų, rodančių, kad socialinė rusų integracija nėra visiškai sėkminga: pvz., tarp rusų daugiau, nei tarp kitų, manančių, kad jų socialinė padėtis pastarajį dešimtmetį pablogėjo.

Vertinant mažumų padėtį reikia atsižvelgti, kad rusų savijautai mūsų visuomenėje gali būti aktualūs kiti dalykai, negu atvira teisioginė diskriminacija – tokie, kaip kolektyvinės nuostatos ar politinė retorika. Dėl numanomos Rusijos grėsmės pasireiškianti totali Rusijos kritika, kaltės dėl daugelio Lietuvos bėdų vertimas Rusijai, žmogiškojo ir kultūrinio matmens nunykimas mūsų valstybių santykiuose dalį Lietuvos rusų (ir ne tik rusų) verčia jaustis nejaukiai, gali sukelti nerimą, kad Rusijos kritika pavirs rusų kritika (kaip kartais atsitinka), o už esamas ir menamas Rusijos nuodėmes kaltais bus laikomi mūsiškiai – Lietuvos rusai. Tikėtina, kad neteisybės ir atskirties jausmas ryškiausiai nulėmė Estijos rusų atsakymus: viena vertus, tiesiogiai su diskriminacija susidūrė 17 proc., tačiau teigiančių, kad diskriminacija Estijoje paplitusi – 59 proc.

Apibendrinti keturių Baltijos regiono šalių rusų duomenys rodo, kad asmeniškai susidūrusieji su diskriminacija ją dažniau pastebi ten, kur santykiai mažiau formalūs: pvz., tik 2 proc. paminėjo problematišką policijos elgesį, kuris būtų susijęs su jų tautybe, tačiau kur kas dažniau minėjo diskriminaciją privačiame sektoriuje (5 proc.), nurodė susidūrę su priekabiavimu dėl tautybės, teigė, jog vengia tam tikrų visuomenės susibūrimo vietų, kur dėl savo tautybės gali būti nepageidaujami ar užkabinėjami (11 proc.).

Galiausiai, svarstant rusų apklausos rezultatus ir siekiant suprasti rusų padėtį, visada verta teirautis ir pačių rusų bendruomenės atstovų, išgirsti jų samprotavimus, jų aktualijas. Dialogas ir atvirumas yra svarbi prielaida integracijai, tačiau tai – apleista mūsų viešojo gyvenimo sritis.

Didelė dalis (83 proc.) apklaustų Lietuvos rusų nurodė, kad nežinotų, kur kreiptis, susidūrus su diskriminacija. Gal tai reiškia, kad diskriminacija jiems tiesiog neaktuali, nes jie jos nepatiria?

FRA nuomone, šie duomenys gali atspindėti menką pažeidžiamų grupių informuotumą, tačiau taip pat gali reikšti, jog lygybę ir teises saugančios institucijos bei pagalbą teikiančių organizacijų paslaugos menkai išplėtotos, jomis sunku pasinaudoti. Galimas daiktas, kad Lietuvoje trūksta organizacijų, kurios sistemiškai spręstų rusų bendruomenei jautrius neteisybės (tegu ir retai pasitaikančios) aspektus arba viešajame diskurse išsakytų tokias nuomones, kurios pasiektų rusų bendruomenę ir dėl kurių ji jaustųsi užtikrinčiau.

Kita vertus, menkos žinios apie teises ir lygių galimybių apsaugą bei institucinės sąrangos neišmanymas rodo tam tikrą marginalumą. Jei tai pasireiškia grupės lygiu, visuomenės integracija nėra tolygi. Diskriminacijos suvokimo tyrimas  2008 m. rudenį parodė, kad tarp visų gyventojų yra 17 proc. žinančių, kur kreiptis susidūrus su diskriminacijos formomis, o nežinančių jokios tuo užsiimančios institucijos ar organizacijos – 76 proc.  Tai – kiek mažiau, nei tarp rusų (83 proc.).

Diskriminacija – reiškinys, kurį ne visi suvokia ir atpažįsta. Gebėjimas atpažinti diskriminaciją iš dalies parodo visuomenės pilietinio sąmoningumo ir teisinio išprusimo lygį. Atkreipkime dėmesį, kad romai Vengrijoje (90 proc.), Čekijoje (83 proc.), Slovakijoje (80 proc.) ir Graikijoje (78 proc.) kur kas dažniau minėjo numanomai paplitusią (tas pats dėsningumas – apie asmeniškai patirtą) diskriminaciją negu Rumunijos (41 proc.) ar Bulgarijos (36 proc.) romai, nors pastarosiose šalyse atskirtis ir socialinės padėties skirtumai tarp gyventojų daugumos ir romų taip pat dideli.

Be kita ko, gali būti, kad Lietuvos respondentų (rusų) atsakymai rėmėsi jų asmenine patirtimi – kiek jie patys susidūrė arba kiek girdėjo apie diskriminaciją, tačiau jie nebūtinai prisimena, žino arba laiko reikšminga tai, kiek diskriminacija paplitusi tarp kitų visuomenės grupių, pavyzdžiui, romų, kurių nemėgsta įvairios tautinės grupės.

O kas Lietuvoje diskriminuojami labiausiai?

Tiksliai atsakant į šį klausimą, reikėtų įvertinti ir skundų bei bylų skaičių, ir apklausų duomenis. Jei tyrime būtų dalyvavę Lietuvos romai – giliausią atskirtį patirianti ir labiausiai visuomenės nemėgiama grupė – duomenys, ko gero, būtų kitokie. Kartais manoma, kad santykinai nedidelė Lietuvos romų bendruomenė (iki 3000 gyventojų) reiškia, kad ir jų problema nėra didelė. Tačiau turbūt neatsitiktinai pirmoji Lietuvoje teismo byla, kurioje 2008 m. buvo pripažinta etninė diskriminacija, buvo iškelta dėl to, kad romų tautybės asmuo buvo nepriimtas į darbą, o lietuvių tautybės kandidatas – įdarbintas. Ilgalaikė romų atskirtis nepriklausomoje Lietuvoje pagilėjo; dalis romų atsidūrė užburtame rate: negauna darbo, nes neturi įgūdžių dirbti, o įgūdžių neįgyja todėl, kad niekas jų nenori priimti. Sudėtinga ir pabėgėlių situacija, pavyzdžiui, paminėtinas neigiamas čečėnų vaizdavimas žiniasklaidoje. Tačiau pabėgėliai mažiau, nei romai kaltinami dėl savo problemų – visuomenė jų problemas ieškant būsto ar darbo daugiau mažiau pripažįsta, net jei nenori jų spręsti.

——————–

Daugiau informacijos apie tyrimą rasite FRA tinklapyje

2006-2007 m. Lietuvoje atlikti visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad dalis Lietuvos visuomenės į imigracijos procesus žvelgia įtariai. 2008 m. ETC apklausa atskleidė, kad beveik pusė (47 proc.) apklaustųjų sutinka, jog imigrantų Lietuvoje jau pakanka, o 62 proc. mano, jog atvykstantys užsieniečiai darbininkai gali sukelti socialinių neramumų.

Neigiamą diskusijų apie imigraciją atspalvį palaiko ir dauguma pastarųjų metų žiniasklaidos pranešimų; antraštėse paprastai pastebimi grėsmių vaizdiniai, įspėjantis tonas (pvz., ”antplūdis”, ”potvynis”, ”uždelsto veikimo bomba”, ”gresia nepasitenkinimas”, ”lietuviai tampa mažuma”, ”laukiama naujo rekordo”).

Visuomenės nuomonėje neigiami vertinimai ryškesni, negu teigiamų imigracijos pusių suvokimas. 2006 m. Eurobarometro tyrimas parodė, jog Lietuva yra tarp šalių (daugiausia – Rytų Europoje), kuriose tik maža dalis gyventojų pripažįsta imigrantų naudą valstybei (Lietuvoje – 20 proc.; ES 25 vidurkis – 40 proc.).

Visgi 2008 m. ETC apklausoje 57 proc. apklaustųjų sutiko, kad atvykstantys darbuotojai užsieniečiai yra naudingi Lietuvos ekonomikai. Taip pat daugiau nei pusė (61 proc.) sutinka, kad trūkstant darbo jėgos, užsieniečiams reikia leisti įsidarbinti.

Nors dalis visuomenės junta nerimą dėl galimų imigracijos problemų, tačiau absoliuti dauguma neturi išankstinių diskriminacinių nuostatų teisėtai dirbančių užsieniečių atžvilgiu ir pasisako už lygias teises darbe visiems – ir užsieniečiams, ir Lietuvos piliečiams.

Apibendrinus įvairius visuomenės nuomonės apie darbo migraciją tyrimų duomenis galima pastebėti, kad nors ir vyrauja neigiamas informacijos šia tema pobūdis, tačiau Lietuvos visuomenės nuomonė nesusiformavusi: ji nėra nei stabili, nei vienareikšmiška.

Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį, kad ETC 2008 m. tyrimo duomenimis, lyginant su praėjusiais keleriais metais, visuomenėje sustiprėjo neigiamos nuostatos: nors ir santykinai nedidele procentine dalimi, nepakantumo lygis padidėjo daugelio etninių grupių atžvilgiu. Nuostatų tyrimo atskleistas visuomenės suirzimas, nepasitenkinimas gali būti veiksniai, apsunkinantys galimybes visuomenei visapusiškai įvertinti imigracijos procesus.

Juolab, kad imigrantų integracija – kol kas nesuplanuota valstybės politikos dalis: be siūlymų   ”vadovautis sėkminga ES šalių praktika”, konkrečios integracijos priemonės kol kas nenumatytos. Darbo migrantų adaptavimo srityje Lietuva kol kas niekaip nepanaudojo nei tautinių mažumų švietimo ir organizacijų infrastruktūros, nei pabėgėlių integracijai sukurtų tarnybų.

Spaudos pranešimą bei rezultatų grafikus rasite šiuose PDF dokumentuose -
ETC_darbo migrantai_2008 03 31
ETC  tyrimo duomenys_ 2008 03

NATALIJA KASATKINA (1949-2008)

Kovo 11-osios išvakarėse – kovo 10-osios vakare – mirė Natalija Kasatkina, sociologė, socialinių mokslų habilituota daktarė, aktyvi Sąjūdžio veikėja, viena Atviros Lietuvos fondo steigėjų ir ilgametė valdybos narė.

N. Kasatkina gimė 1949 m., augo ir mokėsi Kaune, kur baigė Kauno politechnikos institutą. Daug gyvenimo metų ji skyrė sociologijai – Lietuvos visuomenės, jos kultūrinių ir etninių grupių tyrimams. 2002 m. įkūrė ir vadovavo Etninių tyrimų centrui Socialinių tyrimų institute. N. Kasatkina buvo etninių mažumų adaptacijos tyrimų pradininkė Lietuvoje, visuomet kvalifikuotai iškeldavusi aktualiausias laikotarpio temas, aktyviai plėtojo rusų mažumų mokslinius tyrimus, įsteigė ir redagavo mokslo žurnalą „Etniškumo studijos”. N. Kasatkina buvo daugelio tarptautinių projektų narė, Jungtinių Tautų Socialinės raidos tyrimų instituto, Europos rasizmo ir ksenofobijos monitoringo centro ekspertė, paskelbė monografijų ir dešimtis straipsnių tarptautiniuose ir Lietuvos mokslo leidiniuose.

N. Kasatkina buvo Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Vilniaus universiteto Kultūrinių bendrijų centro lektorė, vadovavo disertacijoms. Net užklupta ligos daug nuoširdaus darbo skyrė studentams, nuolat juos konsultavo, vadovavo jų darbams.

Natalija Kasatkina buvo aktyvi Sąjūdžio narė, daug pastangų skyrusi tam, kad Lietuvos rusų bendruomenė suprastų ir palaikytų Lietuvos laisvės siekį. 1990 m. sausį inteligentijos susitikime su M. Gorbačiovu ji pasakė išskirtinai drąsią kalbą, kuria karštai gynė Lietuvos nepriklausomybės ir demokratijos idėjas. Savo visuomenine veikla N. Kasatkina aktyviai prisidėjo prie  demokratiškos, savarankiškos ir tolerantiškos visuomenės kūrimo.

N. Kasatkina dalyvavo kuriant Rusų kultūros centrą, sutelkusį Lietuvos rusų inteligentiją ir rėmusį nepriklausomos Lietuvos atkūrimą.

2003 m. N. Kasatkina buvo apdovanota ordino  „Už nuopelnus Lietuvai” riterio kryžiumi.

Kaip mokslininkė N. Kasatkina visuomet pasižymėjo originaliomis įžvalgomis, jautriai ir tiksliai įvardindavo visuomenei kylančius politinius ir socialinius iššūkius.  Kaip žmogus ji buvo tolerancijos ir atvirumo pavyzdys. Jai būdinga kritinė analizė ir principingumas visada derinosi su išskirtine pagarba žmogui.