Etniškumo studijos 2015/2
Dovilė Budrytė, Erica Resende Foreword. Beyond the nation? In search of global connections between traumatic memories
Jasmina Husanović. Afekto ekonomikos ir trauminis žinojimas: prievartos, liudijimo ir pasipriešinimo pamokos Bosnijoje ir Hercegovinoje
Šio straipsnio tikslas – aptarti dabartinę afekto ekonomikos ir trauminio žinojimo dinamiką, susietą su atminties politika ir traumos liudijimu Bosnijoje ir Hercegovinoje. Straipsnyje apžvelgiami keli specifiniai kultūros ir žinojimo kūrimo pavyzdžiai bei aklavietės, su kuriomis susidūrė visuomeninės iniciatyvos karo ir pokario kontekste, taip pat nurodomos kelios daug žadančios antinacionalistinio, kairiųjų ir feministinio judėjimo trajektorijos ieškant politinio ir socialinio teisingumo. Tiems, kurie patyrė įvairias karo ir pokario prievartos formas buvusios Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos šalyse, ir tiems, kurie priešinasi ir siekia peržengti dominuojančią viktimizacijos ir komodifikacijos (suprekinimo) logiką, tai yra daugiakryptė emocinė ir kolektyvinė pastanga performuoti atmintį, kad būtų galima kurti viltį teikiančią politiką.
Jessica Auchter. Teorizuojant šmėkliškumą ir tarptautiškumą po genocido: Ruandos ir Darfūro atvejai
Šiame straipsnyje siekiama plėtoti šmėkliškumo (angl. haunting) sąvoką analizuojant du atvejus, kai memorializacija vyko labai skirtingai: Ruandoje ir Darfūre. Straipsnyje teigiama, kad leisdami mus persekioti šmėkloms, atveriame naujas politikos erdves, kurios rodo bendrą žmonijos pažeidžiamumą, o ne politiką, paremtą konkurencija dėl aukos statuso. Konkrečiai autorė siekia aptarti šmėkliškumo etikos pasiūlytą alternatyvų objektyvą, per kurį galime žvelgti į masinių žudynių memorializaciją. Ruanda ir Darfūras atskleidžia labai skirtingus šio proceso kontekstus. Ruandoje paminklai ir demonstruojami žmonių palaikai formuoja pagrindines memorializacijos erdves. Priešingai, Darfūre, kur konfliktas tebesitęsia, nėra fizinių atmintinų vietų ir aukų kūnai maišosi su dykumų smėliu, o žodiniai liudijimai išlieka pagrindiniu būdu atsiminti įvykusias mirtis. Abu atvejai kelia klausimus apie tapatybės formavimą ir santykį tarp tapatybės ir fizinių atmintinų vietų. Įtampos tarp to, kaip mirtys ir pasakojimai apie mirtis yra valdomi (ar bandomi suvaldyti), ir tarp tebesitęsiančių konkuruojančių pasakojimų, kurie išlieka atmintinose vietose, analizė leidžia autorei kelti esminius klausimus apie tapatybę: kaip ji siejasi su tuo, kas yra memorializacija, kaip vyksta memorializacijos procesas ir ką gali reikšti būti persekiojamam šmėklų – gyvenimų ir mirčių tų, kurie buvo užtildyti ar įtraukti į specifinius atminties projektus.
Erica Resende. Aporija, trauma ir emocijos Rugsėjo 11-osios prasmės krizėje
Remiantis teorijomis ir konceptais, kurie susieja prasmes, reprezentacijas, atmintį ir traumą, straipsnyje siekiama parodyti, kaip Rugsėjo 11-osios įvykiai destabilizavo įprastus vaizdinius ir prasmes, sulaužė Istorijos tėkmę, suardė jausmus, iškreipė erdvės bei laiko suvokimą ir supurtė supratimo ašis, kurios leido amerikiečiams suvokti tikrovę ir save. Straipsnyje siekiama suprasti, kaip nebylios ir hiperrealios 2001 m. įvykių reprezentacijos sukūrė aporiją – neišsprendžiamumo persmelktą situaciją, kurioje kalba bejėgė. Dėl įprasminimo sudėtingumo Rugsėjo 11-osios įvykiai išlieka esmine traumine patirtimi amerikiečių kolektyviniuose vaizdiniuose, nes tie įvykiai gali būti suprantami kaip hegemoninio politinio diskurso apie amerikiečių saugumą žlugimas.
Scott Boykin. Armėnų Metz Yeghern po šimto metų: „neišspręsto“ genocido atvejis ir tarptautinių teisės normų raida
Intersubjektyvus (kelių asmenų santykio formuojamas) žmogaus teisių pažeidimų atpažinimas ne tik rodo didesnį jų svarbos pripažinimą, bet ir skatina juos įtraukti į tarptautinių normų formavimo praktiką. Būtent taip transnacionalinė genocidų atmintis, tapusi bendro žmonijos gyvenimo dalimi, geba atsispirti priešingiems valstybių interesams ir formuoti institucijas bei elgseną tarptautinių santykių arenoje. Žmogaus teisių pažeidimai skatina tarptautinių žmogaus teisių režimų raidą. Armėnų genocidas – neišspręstas didelio masto žmogaus teisių pažeidimo klausimas – svariai prisidėjo prie dabartinio genocido teisinio reglamentavimo plėtros. Šis atvejis parodo, kaip transnacionalinė atmintis, apipinta teisės sąvokomis, gali perkelti intersubjektyviai pripažintas valstybės elgsenos normas į kitą laiką ir kitas institucijas. Nepaisant to, kad nebuvo imtasi jokių žalos atlyginimo priemonių ir iki šiol armėnų genocidas nesulaukė visuotinio pripažinimo, Metz Yeghern atliko svarbų vaidmenį formuojant tarptautinę genocido teisę ir – kadangi tebėra ginčų objektas – išlieka svarbus debatuose apie genocido sąvoką, net ir praėjus šimtmečiui nuo aptariamų įvykių. Armėnų genocidas rodo, kad neišspręstų žmogaus teisių pažeidimų atmintis gali atlikti konstruktyvų vaidmenį formuojant visuotinį žmogaus teisių režimą.
Diogo Monteiro Dario. Pereinamojo laikotarpio teisingumas ir Kolumbijos konfliktas: nuo universalios jurisdikcijos prie konflikto sprendimo?
Šio straipsnio tikslas yra aptarti svarbiausius pereinamojo laikotarpio teisingumo naratyvus ir būdus, kuriais šie naratyvai buvo interpretuoti Kolumbijoje. Analizuojamas Teisingumo ir taikos įstatymas, priimtas 2005 m., ir po to pradėtas normų sistemos formavimas, kurio centre atsidūrė aukos samprata. Teorinėje straipsnio dalyje aptariama, kaip skirtingi tarptautiniai veikėjai keitė pereinamojo laikotarpio teisingumo (PLT) sąvoką ir kokią įtaką šie pokyčiai turėjo Kolumbijai. Ši atvejo studija atskleidžia, kaip skirtingi veikėjai naudojo skirtingus PLT naratyvus esminiame simboliniame ginče dėl aukos sampratos.
Isabel David. Grįžusieji (retornados): trauma ir vietos netektis porevoliucinėje Portugalijoje
Šio straipsnio tikslas – atkreipti dėmesį į trauminę grįžusiųjų (retornados) patirtį ir jų naudotas strategijas įveikiant netektį ir išstūmimą. Analizuojama patirtis asmenų, kurie grįžo iš Angolos ir Mozambiko – iš šalių, kuriose gyveno daugiausia (94 proc.) portugalų persikėlėlių. Terminas retornados Portugalijoje vartojamas apibūdinti baltiesiems portugalų tautybės asmenims, kurie gyveno Afrikos kolonijose, o paskelbus šių šalių nepriklausomybę 1975 m. pavasarį–rudenį buvo repatrijuoti į Portugaliją. Tikslus grįžusiųjų skaičius nėra žinomas, tačiau manoma, kad jis svyruoja nuo 500 000 iki milijono. Apie 40 proc. grįžusiųjų buvo gimę kolonijose. Šiame straipsnyje aptariami duomenys yra gauti atlikus pusiau struktūruotus interviu su šešiais grįžusiaisiais. Straipsnyje teigiama, kad Portugalijos atvejui būdingi išskirtiniai bruožai, leidžiantys jį išskirti trauminės atminties ir vietos netekties literatūroje. Pirmas išskirtinumas – tai ribos tarp aukos ir engėjo išnykimas, kai kolonistai tapo tos politinės galios, kuri juos naudojo kaip imperialistinės ekspansijos agentus, aukomis. Antras išskirtinumas – tai Portugalijos elito pasirinkimas nesinaudoti grįžusiųjų ištekliais įgyvendinant užsienio politikos tikslus, juos tiesiog užmirštant, ypač siekiant Europos ekonominės bendrijos narystės. Trečia – grįžusiųjų padėtis per pastaruosius 41 demokratijos metus netapo vidaus politikos objektu.
Violeta Davoliūtė. Daugiakryptė atmintis ir 1941 m. Lietuvos žydai tremtiniai
Straipsnyje apžvelgiamos 1941 m. birželį ištremtų Lietuvos žydų patirtys. Remiantis pusiau struktūruotais giluminiais pokalbiais su tremtiniais Izraelyje ir Lietuvoje, memuarais ir archyviniais dokumentais, siekiama bent iš dalies rekonstruoti šią menkai reprezentuotą sovietmečio tremčių istorijos dalį. Naudojant „daugiakryptės atminties“ perspektyvą siūloma esmingai papildyti lietuviškąjį sovietmečio tremčių naratyvą.
