Etniškumo studijos 2013/2
Andrius Marcinkevičius,Vita Petrušauskaitė. Pratarmė. Etninių grupių Pietryčių Lietuvoje tyrimai: istorija ir dabartis
Monika Frėjutė-Rakauskienė, Andrius Marcinkevičius, Kristina Šliavaitė, Irena Šutinienė. Etniškumo ir identiteto tyrimų kryptys socialiniuose moksluose ir jų taikymas tiriant Pietryčių Lietuvos etninius procesus.
Straipsnyje aptariamos pasirinktos identiteto sąvokos ir tyrimų konceptualizavimo kryptys, ypač daug dėmesio skiriama identiteto sąvokos kritikai (Brubaker, Cooper, Wimmer, etc.). Aiškinamasi, kaip šiomis kryptimis gali būti tiriami ir interpretuojami Pietryčių Lietuvos regiono etniniai procesai. Autoriai apžvelgia Pietryčių Lietuvoje atliktų aktualių istorinių, sociologinių, politologinių, lingvistinių tyrimų tendencijas. Lietuviškosios istoriografijos ir kitų mokslo krypčių, atspindinčių Pietryčių Lietuvos gyventojų identiteto tyrimus, atliktus po 1990 m., apžvalga parodė, kad iki šiol stinga studijų, skirtų specialiai Rytų ir Pietryčių Lietuvos etninių mažumų identiteto raidos analizei. Identiteto tyrimų krypčių apžvalga leidžia teigti, kad analizuojant etninius procesus svarbu aiškintis kontekstines (struktūrines) priežastis, formuojančias vienokį ar kitokį identiteto tipą. Straipsnio autoriai išskiria kelias tyrimų sritis (švietimas, politinis ir pilietinis dalyvavimas, istorinė atmintis), kurių analizė padėtų plačiau pažvelgti į Pietryčių Lietuvos gyventojų identiteto formavimosi procesus. Straipsnio autoriai mano, kad svarbu atskleisti: kokie yra individų (įvairių kartų informantai) ir institucijų (muziejai, draugijos, kt.) lygmens istorinės (socialinės) atminties konstravimo ir perdavimo mechanizmai; kokia įvairių etninių grupių socialinė atmintis svarbi konstruojant identitetą; kaip siejasi etninis įvairių grupių gyventojų identitetas ir mokyklos gimtąja ar valstybine kalba pasirinkimas; kiek identitetas svarbus etninių grupių mobilizacijos (taip pat ir politinės) procesuose ir kaip galėtų būti apibūdinama grupių saviorganizacija pilietiniame sektoriuje.
Donatas Burneika, Rūta Ubarevičienė, Gintarė Pociūtė, Edis Kriaučiūnas. Vilniaus miesto plėtra – kaitos tendencijos retai gyvenamame ES rytinio paribio regione
Politinės ir su jomis susijusios ekonominės reformos ir natūralūs miestų kaitos procesai lėmė intensyvią teritorinę Vilniaus miesto kaitą, kuri reiškiasi ir itin sparčia urbanizuotos teritorijos plėtra, apimančia net teritorijas, esančias už administracinių miesto ribų. Ši plėtra vyksta daugianacionaliniame regione, kurio gyventojų tautinė sudėtis, taip pat ir socialinė struktūra iš esmės skiriasi nuo esamos Vilniaus miesto. Dėl miesto plėtros keičiasi ne tik gyventojų skaičius, socialinė struktūra, bet ir tautinė sudėtis. Tai gali kelti įvairių socialinių įtampų regione. Šiuo metu tokia gyventojų kaita sparčiausiai vyksta teritorijose šalia miesto administracinių ribų, bet kaitos požymių yra ir toliau nuo Vilniaus esančiose savivaldybėse. Šį daugianacionalinį regioną, kuriame vyrauja lenkų tautybės gyventojai, galima bent iš dalies laikyti istoriniu Vilniaus miesto regionu, nes būtent miestas buvo vienas svarbiausių tokios etninės sudėties susiformavimo ir plėtros šaltinių. Šiuo metu vyksta priešingas procesas, kai lietuvių tautybės gyventojai, migruodami į miesto priemiesčius, keičia Pietryčių Lietuvos gyventojų tautinę sudėtį. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad šiuo atveju būtent migracija, o ne kultūros reiškinių difuzija yra pagrindinė tokios kaitos priežastis, todėl yra didesnė socialinių konfliktų tikimybė.
Spartus miesto ekonomikos vystymasis taip pat ėmė daryti įtaką ekonominiams procesams regione. Šiuo metu akivaizdi miesto įtaka ekonominiams procesams apima platesnes teritorijas nei su suburbanizacija susiję procesai. Ekonominės įtakos zona iš esmės sutampa su Pietryčių Lietuva dažnai vadinamu daugianacionalinės sudėties regionu. Tokia ekonominės įtakos zona daugiausia būna susijusi su švytuoklinėmis migracijomis, ekonominių veiklos rūšių suburbanizacija ir intensyviais prekių ir paslaugų mainais. Tai zona, kurioje socialinės struktūros kaitos procesai, susiję su miesto vystymusi, jau vyksta arba turi didžiausią potencialą prasidėti artimiausiu metu. Šiuo metu tokiu Vilniaus miesto ekonominiu funkciniu regionu galima laikyti visas Vilniaus apskrities savivaldybes, išskyrus Ukmergės savivaldybę. Dėl tokios miesto įtakos arčiausiai miesto esančios savivaldybės vystėsi sparčiau, nei vidutiniškai augo šalies ūkis, ir nebėra tarp vargingiausių šalies savivaldybių. Fizinių asmenų pajamų mokesčių perskirstymo duomenys taip pat rodo, kad Vilnius yra svarbiausia darbo vieta ne tik miesto, bet ir gretimų teritorijų gyventojams. Jis tapo vienu svarbiausiu aplinkinių savivaldybių biudžetų pajamų šaltiniu bei pagrindiniu jų ekonominio vystymosi veiksniu.
Ingo W. Schrӧder, Vita Petrušauskaitė Tradicijų pliuralizmas katalikų daugumos visuomenėje: katalikiškoji hegemonija santykyje su nacionalizmu ir etniniu skirtingumu
Antropologinėse studijose, kuriose analizuojami valstybės kūrimo procesai, pabrėžiama būtinybė analizuoti hegemoninės tautos ir kultūros sampratos įtvirtinimą, peržengiantį etninę ir kultūrinę visuomenės įvairovę. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į keletą istorinių procesų, kurių metu Katalikų bažnyčia Lietuvoje siekė įtvirtinti bendrą sutarimo diskursą dėl homogeniškos katalikiškosios lietuvių tautos sampratos. Remdamiesi A. Gramsci hegemonijos analize, autoriai pateikia du prieštaros katalikų hegemonijai Lietuvoje pavyzdžius – nevienareikšmę katalikybės vaidmens lietuvių tautos istorijos ir kultūros paveldui sampratą ir tautinės lietuvių ir lenkų nesantaikos atspindžius katalikų bendruomenėje.
Aistė Račkauskaitė-Burneikienė Tautinių mažumų apsauga tarptautinėje teisėje
Tautinėms mažumoms priklausančių asmenų apsauga dažniausiai valstybėms yra opi sritis. Tai patvirtina ir šių asmenų apsaugos raida tarptautinėje teisėje. Tautinių mažumų apsauga sudaro tarptautinės žmogaus teisių apsaugos sistemos dalį. Nors tautinių mažumų apsauga buvo pradėta kurti dar Tautų Sąjungos laikais, po Antrojo pasaulinio karo tarptautinė bendrija šių asmenų apsaugą pradėjo kurti iš naujo pirmiausia bendrųjų žmogaus teisių pagrindu, vėliau priimdama ir specializuotus dokumentus šių asmenų teisėms garantuoti. Šiuo straipsniu yra siekiama išanalizuoti tautinėms mažumoms priklausančių asmenų apsaugą pagal tarptautinės teisės dokumentus, nustatyti teisinius pagrindus, kurie sudaro tautinėms mažumoms priklausančių asmenų apsaugos sistemą. Straipsnyje analizuojant tarptautinės teisės pagrindus, skirtus tautinėms mažumoms priklausančių asmenų apsaugai, kartu atkreipiamas dėmesys ir į bendrųjų žmogaus teisių įtaką tautinėms mažumoms priklausančių asmenų apsaugai. Tarptautinė žmogaus teisių teisė sudaro esminius tautinėms mažumoms priklausančių asmenų apsaugos pagrindus. Vis dėlto bendrųjų žmogaus teisių dokumentų ir institucijų praktikos analizė rodo, kad veiksmingiausiai tautinėms mažumoms priklausantys asmenys yra ginami specializuotų dokumentų pagrindu. Atsižvelgiant į tai, straipsnio pirmoji dalis yra skirta tautinėms mažumoms priklausančių asmenų apsaugos istorinės raidos analizei: nagrinėjami Tautų Sąjungos sukurti tautinių mažumų apsaugos pagrindai. Antroji dalis yra skirta Jungtinių Tautų Organizacijos dokumentų pagrindu kuriamos apsaugos analizei. Trečiojoje ir ketvirtojoje straipsnio dalyse nagrinėjami regioniniai dokumentai, kuriuos priėmė Europos Taryba ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, svarbūs tautinėms mažumoms priklausančių asmenų apsaugai.
Darius Staliūnas. Antižydiški pogromai, lenkų ir lietuvių konfliktai dėl pamaldų kalbos: dviejų kolektyvinio smurto tipų palyginimas
Šiame straipsnyje lyginami du kolektyvinio smurto tipai: antižydiški pogromai bei lenkų ir lietuvių konfliktai bažnyčiose XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvoje. Straipsnyje teigiama, kad tarp šių dviejų tipų smurto apraiškų yra tam tikro panašumo: jų dažniau būdavo politinių krizių ar bažnytinio autoriteto nuosmukio metu; be to, abiem atvejais grasinimai nužudyti paprastai nevirsdavo tikrove. Todėl galima manyti, kad sociologo Donaldo Horowitz’o teiginys „Iš gandų apie [būsimą] agresiją dažnai galima gana tiksliai spręsti apie būsimos agresijos dydį“ (Horowitz 2001: 87) nei vienais, nei kitais aptartais atvejais negali būti patvirtintas. Vis dėlto daugiau nustatyta skirtumų: pagrindinė konfliktų bažnyčiose paskata buvo nacionalizmas, o pogromų metu jis nevaidino didesnio vaidmens: nepakanta virsdavo pogromu dėl antijudaistinių nuostatų. Skyrėsi ir smurto pobūdis: pogromų atveju smurtas būdavo vienakryptis, t. y. žydai niekada nepuldavo krikščionių kaip grupės, be to, smurtas išplisdavo; tuo tarpu aptartieji lietuvių ir lenkų konfliktai paprastai neperžengdavo bažnyčių ribų, o smurtaudavo abi šalys.
Vladas Sirutavičius. Etniškumo politizacija Lietuvoje: lenkų autonomistų judėjimas, Sąjūdis ir Lietuvos valdžios politika 1988 m.– 1990 m. pradžioje
Straipsnyje, remiantis iki šiol akademinei bendruomenei iš esmės nežinomais archyviniais dokumentais, aptariamos lietuvių ir lenkų etnopolitinio konflikto 1988–1990 m. priežastys. Aiškinamasi, kokie veiksniai turėjo įtakos Lietuvos lenkų etninės mažumos politinei mobilizacijai, kodėl politinė mobilizacija įgavo nacionalinės teritorinės autonomijos reikalavimo formą. Daroma išvada, kad autonomistinių tendencijų stiprėjimui lenkų bendruomenėje turėjo įtakos konkurencija tarp įvairių lenkų etninei mažumai atstovaujančių neformaliųjų politinių grupuočių. Nacionalinės teritorinės autonomijos reikalavimas lenkų politikams tapo veiksminga priemone ne tik bendruomenei konsoliduoti, bet ir politinei įtakai stiprinti. Lietuvos lenkų politizaciją ir autonomistines tendencijas skatino ir ta aplinkybė, kad perestroikos laikotarpiu pagrindinės Lietuvos politinės jėgos – Lietuvos komunistų partija ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis – svarbesniais nacionaliniais, valstybinės kalbos, požiūrio į teritorinę autonomiją klausimais pasiekė konsensusą. Lenkų etninės mažumos aktyvistai tai suvokė kaip grėsmę savo tautiniams interesams.
Katarzyna Korzeniewska. „Vietinis“ (tutejszy), lenkas, katalikas: Pietryčių Lietuvos gyventojų religinė-etninė tapatybė (tyrimas Dieveniškėse, Kernavėje ir Turgeliuose)
Šiame straipsnyje analizuojami Pietryčių Lietuvos (Vilniaus krašto) gyventojų tapatybės aspektai. Šis regionas per amžius buvo sudėtingų geopolitinių procesų centre, keitėsi jo valstybinė priklausomybė, o kartu krašto gyventojai tiesiogiai patirdavo skirtingą valstybių vykdomą etninę politiką. Autorė referuoja teorijas, skiriančias etninę ir tautinę tapatybę, ir taiko šią teorinę skirtį empirinės medžiagos analizei. Straipsnyje analizuojama autorės 1994 m. Kernavėje, Turgeliuose ir Dieveniškėse atlikto tyrimo empirinė medžiaga (biografinių interviu duomenys). Autorė analizuoja įvairias vietinių gyventojų tapatybės formas – tapatinimąsi su vieta, etninę ir religinę tapatybes. Atskleidžiamos religinės ir etninės tapatybės sąsajos, pasireiškiančios, pavyzdžiui, lenkiškumo ir katalikiškumo tapatinimu. Etninės tapatybės virtimą tautine tapatybe autorė sieja su istorinės savimonės ir istorinės atminties atsiradimu ir analizuoja tam tikras istorinės atminties apraiškas. Aptariami kalbos vartojimo ir etninės tapatybės aspektai. Teigiama, kad tyrinėto regiono gyventojai yra labiau etniniai „vietiniai“ negu lenkai ar lietuviai, tačiau kartu išskiriamos tam tikros tapatybės konstravimo tendencijos. Pagrindinė straipsnio vertė – autentiška tyrimo medžiaga, nepraradusi aktualumo ir šiandien.
Vita Petrušauskaitė. Etninės ir socialinės grupės Lietuvoje: visuomenės nuostatos ir jų kaita 2013 metais
Straipsnyje apžvelgiami naujausi 2013 m. atliktos visuomenės nuostatų apklausos duomenys. Apžvalgoje aptariama socialinė distancija tarp Lietuvos gyventojų ir įvairių etninių ir socialinių grupių, įvertinami pastarųjų metų pokyčiai. Apklausų metu socialinė distancija buvo matuota trimis kintamaisiais – gyvenimo kaimynystėje, darbo vienoje darbovietėje ir būsto nuomos atžvilgiu. Tyrime dalyvavusių Lietuvos gyventojų taip pat buvo klausiama, kaip per pastaruosius penkerius metus pasikeitė jų požiūris į įvairias Lietuvoje gyvenančių žmonių grupes. Naujausios apklausos duomenys aptariami lyginant su ankstesnių metų apklausų duomenimis. Atskirai aptariamos visuomenės nuostatos Lietuvoje gyvenančių lenkų atžvilgiu.
