EN 

Etniškumo studijos 2007/2

Baltijos jūros regiono rusai: mažuma ir valstybė

Natalija Kasatkina Rusai šiuolaikinėje Lietuvoje: mažuma, diaspora ar pilietinės visuomenės dalis?

Straipsnyje nagrinėjamos rusų ir rusakalbių gyventojų adaptacijos strategijos. Socialinė adaptacija suvokiama kaip individo siekių ir lūkesčių derinimas su jo galimybėmis, su visuomenės lūkesčiais ir reikalavimais. Siekiant įvertinti kultūrinio tapatumo ir socialinės adaptacijos sąsajas, straipsnyje pasitelkiama J. W. Berry akultūracijos koncepcija, tačiau kartu pažymima, kad adaptacijos tipas yra daugiau negu individualaus elgesio strategija. Tai, ar norimas statusas pasiektas, ar jis teikia pasitenkinimą, ir tai, kaip kinta etninis tapatumas – šiame straipsnyje įvertinama kaip adaptacijos rezultatas: asimiliacija, integracija, separatizmas ir marginalizacija.

Straipsnyje taip pat išskiriami ir apibūdinami visuomenės etninei struktūrai būdingi elementai, pagrindiniai daugumos ir mažumos grupių socialinės organizacijos, šių grupių tarpusavio santykių išraiškos tipai. Nedominuojančios etninės grupės gali reikštis kaip mažumos, diasporos arba piliečiai. Etninė grupė, atsidūrusi nelygioje padėtyje, palyginti su kitomis etninėmis grupėmis, arba tapusi diskriminacijos objektu ir nepajėgianti jos įveikti, tampa mažuma. Nepaisant formalių lygybės kriterijų, didelę reikšmę turi subjektyvi mažumų savijauta ir situacijos suvokimas. Šiam suvokimui svarbios ne tik formalios teisės, grupės kolektyvinė patirtis, tiesioginė ir simbolinė sąveika su daugumos nariais bei daugumos nuostatos (stereotipai). Reali arba numanoma nelygybė gali kurti arba stiprinti mažumų tapatybę. Kai atskiri etninės mažumos individai suvokia savo subordinuotos padėties bendrumą ir siekia išsaugoti savo etnokultūrinį identitetą, formuojasi diaspora. Individualus adaptyvumas diasporose susijęs su gebėjimu išlaikyti savo tapatybę. Išlikimo prielaida buvo stiprus bendruomeniškumas, tačiau šiuo atveju turėjo susiklostyti stipri vidaus organizacija. Korporatyvizmas, bendruomenės solidarumas tapo svarbia ne tik išgyvenimo svetimoje aplinkoje sąlyga, bet ir profesinės sėkmės prielaida. Poindustrinėse visuomenėse diasporų vaidmuo sumenko, tačiau besiformuojančiose „naujosiose diasporose“ matyti ir „klasikinės diasporos“ bruožų. Galiausiai gali susiklostyti pilnateisių piliečių bendruomenė, kurioje nevyraujančios etninės grupės reikštųsi kaip „integruotos mažumos“.

Straipsnis rusų kalba

Vladislav Volkov, Olga Peipina Latvijos rusų etninės elgsenos struktūracijos ypatumai

Straipsnyje rusų mažumos Latvijoje elgsenos strategijos struktūracija analizuojama kaip įvairių socialinių veiksnių – demografinių, migracinių ir gyvenimo kokybės – rezultatas. Šio tyrimo svarba susijusi su tokiais klausimais: 1. Ar etniškumas laikytinas lemiamu socialinės stratifikacijos Latvijoje veiksniu, ar tai yra tik kultūrinis ir psichologinis fenomenas? 2. Ar rusų mažumos kolektyvinis identitetas apibūdintinas kaip istorinių veiksnių rezultatas, ar jis yra susijęs su šiuolaikinės elgsenos strategijos struktūracija Latvijoje? Metodologiškai šis straipsnis paremtas A. Giddens, T. Parsons, R. Dahrendorf, K. Deutsch, D. Horowitz, J. Rothschild sociologinėmis teorijomis. Straipsnį sudaro trys dalys: 1. Latvijos politinis diskursas apie rusų etninės mažumos vaidmenį Latvijos visuomenėje. 2. Latvijoje atlikti etnologiniai tyrimai apie Latvijos rusų elgsenos struktūraciją. 3. Gyvenimo kokybės standartų įtaka Latvijos rusų etninės elgsenos struktūracijai.

Straipsnis rusų kalba

Sirkka Laihiala-Kankainen, Tatjana Rynkänen Rusakalbiai gyventojai Suomijoje: istorija, dabartis, perspektyvos

Iki pastarojo laikotarpio rusakalbiai gyventojai Suomijoje buvo vertinami kaip „primiršta“ arba „nematoma“ mažuma. Ji patraukė visuomenės dėmesį tik XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje, pradėjus sparčiai augti šalyje rusakalbių skaičiui. Šiuo metu rusakalbiai Suomijoje sudaro didžiausią imigrantų grupę (daugiau kaip 39 000 asmenų), kuri ir toliau gausėja. Vis dėlto rusakalbių skaičius Suomijoje, palyginti su Baltijos šalimis, yra mažas. Jų nuošimtis tarp visų šalies gyventojų siekia tik 0,75%. Valstybė nėra oficialiai pripažinusi jiems kalbinės mažumos statuso. Suomijoje rusakalbiai sudaro pakankamai heterogenišką grupę: kai kurių jau kelios kartos gyvena šalyje ir integravosi į jos visuomenę, tačiau dauguma yra neseniai atvykę imigrantai, vis dar ieškantys savosios nišos. Šiame straipsnyje aptariamos rusakalbių gyventojų imigracijos istorinės prielaidos ir pastarųjų įtaka rusakalbių integracijai į Suomijos visuomenę. Remiantis paskutinių tyrimų apie rusakalbių imigrantų padėtį duomenimis, apžvelgiama dabarties situacija, ypatingą dėmesį atkreipiant į rusakalbių galimybes dalyvauti pilietinės visuomenės kūrime. Nors gerokai skiriasi skirtingų laikotarpių imigrantų interesai, profesinė kvalifikacija ir atvykimo motyvai, tačiau rusų kalba ir kultūra išlieka juos vienijančiu veiksniu. Galima teigti, kad šiuo metu Suomijoje, ypač gausiai rusakalbių gyvenamose vietovėse, rusams tenka svarbus vaidmuo.

Straipsnis rusų kalba

Monika Frėjutė-Rakauskienė Lietuvos rusų nevyriausybinių organizacijų pagrindinės socialinės charakteristikos

Straipsnyje aprašomas pilotinis tyrimas, kuriame autorė, nagrinėdama Lietuvos rusų nevyriausybines organizacijas (NVO) ir jų veiklą, bando nustatyti Lietuvos rusų etninės grupės konsolidacijos laipsnį ir formą. Konstruojant pastarąjį tyrimą remtasi teoriniame modelyje apibūdintais kriterijais, kurie gali nulemti etninių grupių konsolidacijos strategijas. Straipsnyje keliami klausimai atitinka pagrindinius pilotinio tyrimo klausimus. Atsakymais į juos siekiama nustatyti, koks vaidmuo tenka rusų NVO Lietuvos pilietinėje visuomenėje? Ar rusai Lietuvoje yra atskiras segreguotas segmentas? O gal jie integruota Lietuvos visuomenės grupė? Kokie yra svarbiausi, atsižvelgiant į rusų NVO veiklos sferas, Lietuvos rusų socialiniai poreikiai? Kokios pagrindinės nevyriausybinių organizacijų veikloje dalyvaujančių žmonių charakteristikos ir kokį jie atlieka vaidmenį formuojant bendruomeninės konsolidacijos strategijas (diaspora ar etninė mažuma)? Apibendrinant atlikto tyrimo (anketinės apklausos) duomenis buvo išskirtos pagrindinės Lietuvos rusų etninės grupės konsolidacinių strategijų tendencijos, taip pat įvardyti galimi etninės mažumos strategijos indikatoriai: organizacijų fragmentiškumas ir priklausomybė nuo valstybės finansinės paramos (tiksliau – Tautinių mažumų ir išeivijos departamento skiriamų lėšų). Nustatyta, kad diasporos strategijos rodikliais gali būti: gerai išvystyta NVO ryšių su kitomis panašią veiklą vykdančiomis organizacijomis struktūra, tam tikros patirtys aprūpinant savo organizacijos poreikius, bendradarbiavimas įgyvendinant bendrus projektus su kitomis Lietuvos ir užsienio rusų organizacijomis, taip pat savo istorinės tėvynės finansinių ir politinių išteklių pritraukimas.

Straipsnis rusų kalba

Birutė Sinočkina Spauda rusų kalba posovietinėje Lietuvoje: permainų dinamika

Straipsnio tikslas – apibrėžti pagrindines nepriklausomos Lietuvos spaudoje rusų kalba vykstančių permainų tendencijas, nustatyti jų priežastis. Minėto žiniasklaidos sistemos segmento pasirinkimą analizei lėmė augantis susidomėjimas socialiniais institutais, padedančiais spręsti etninių ir kalbinių mažumų šiuolaikinėje Europoje problemas. Po Lietuvos valstybingumo atkūrimo šalyje atsirado ir išnyko nemažai naujų spausdintinių visuomenės informavimo priemonių (leidinių rusų kalba skaičiaus pikas buvo pasiektas 1995 m.). Iš jų išlikusios patyrė esminių transformacijų. Rusų ir rusakalbių gyventojų Lietuvoje santykinis negausumas, jų susiskaldymas bei išsibarstymas lėmė, jog šiuo metu leidžiami tik mažiausiai leidybinių išlaidų reikalaujantys universalaus turinio nacionaliniai leidiniai (neskaitant regioninės spaudos): vienintelis verstinis iš lietuvių kalbos dienraštis «Республика» („Respublika“) ir du savaitiniai užsienio (daugiausia Rusijos) bei lietuviškos spaudos apžvalgos leidiniai – «Литовский курьер» („Lietuvos kurjeris“) ir «Обзор» („Apžvalga“). Leidinių tiražų, skaitomumo reitingų ir duomenų turinio analizė liudija, kad kiekvienas iš jų turi savo skaitytojų ratą, nors savaitraščių originalių publikacijų skiltyse labiau orientuojamasi į Lietuvos rusų interesus negu verstiniame dienraštyje. Didėjančios originalios ir perspausdintos (išverstos iš lietuvių kalbos) vietinės informacijos apimtys abiejuose apžvalgos leidiniuose liudija apie vykstančią rusų etninės mažumos integraciją. Šių savaitraščių turinio skirtumai yra nulemti tikslinės auditorijos ypatumų («Литовский курьер» renkasi jaunesnieji, materialiai labiau aprūpinti, socialiai integruoti skaitytojai). Lietuvos rusams skirto periodinio leidinio, kuris atspindėtų būtent jų problemas ir pasiekimus kelyje į demokratinę pilietinę visuomenę bei prisidėtų prie klaidingų stereotipų įveikimo ir tarpetninių santykių harmonizacijos, atsiradimas galimas ne anksčiau, negu pati visuomenė suvoks panašaus leidinio poreikį.

Straipsnis rusų kalba

Sari Pietikäinen, Sirkka Laihiala-Kankainen, Tatjana Rynkänen Mažumų žiniasklaida pilietinės visuomenės kontekste – rusakalbių patirtis Suomijoje

Mažumų žiniasklaida sudaro palankias galimybes tyrinėti multikultūrinius, multilingvistinius ir transnacionalinius pokyčius visuomenės informavimo priemonių lauke, taip pat platesniame socialiniame bei politiniame kontekste. Minėta žiniasklaida taip pat dažniausiai siekia neapsiriboti tik informacijos pateikimu, tačiau kartu pretenduoja ir į alternatyvių nuomonių atstovavimą bei galimybę dalyvauti diskusijose apie mažumų grupių identiteto, kalbos ir kultūros stiprinimą. Šiame straipsnyje, remiantis Suomijos rusakalbių mažumos narių (pavyzdžiui, rusiškoje žiniasklaidoje dirbančių žurnalistų, rusų bendruomenių lyderių ir rusakalbių imigrantų) interviu analize, nagrinėjamas informavimo priemonių rusų kalba vaidmuo multikultūrinėje Suomijos visuomenėje. Straipsnyje keliama prielaida, kad žiniasklaidos priemonėms rusų kalba kyla svarbios ir glaudžiai tarpusavyje susijusios užduotys: pateikti savo auditorijai alternatyvias nuomones, bendradarbiauti konstruojant ir puoselėjant priklausomybės heterogeniškai rusakalbių bendruomenei jausmą ir galiausiai prisidėti prie rusų kalbos išsaugojimo. Žiniasklaida mažumų kalbomis gali funkcionuoti ir kaip įtakingas jų dalyvavimo pilietinės visuomenės veikloje resursas.

Straipsnis rusų kalba

Ekaterina Protasova Stereotipų įveika: Suomijos spaudos rusų kalba apžvalga

Pastaraisiais dešimtmečiais keli milijonai žmonių, vartojančių rusų kaip gimtąją kalbą, emigravo iš buvusios Sovietų Sąjungos regionų į įvairias Europos žemyno šalis ir šis skaičius nuolatos didėja. Jie jau nebėra disidentai ir palaiko glaudžius ryšius su šalimis, iš kurių yra kilę. Istoriškai atskirais srautais vyko rusų emigracija į Suomiją, tuo tarpu suomiai, kaip ir fino-ugrų gentys, gyveno modernios Rusijos teritorijoje. Tautiniai stereotipai yra įsišakniję dėl istorinių įvykių ir realios patirties, bet jie turi būti peržiūrėti ir iš naujo suformuluoti pasikeitus aplinkybėms. Imigracijos sąlygomis Suomijoje leidžiami laikraščiai rusų kalba sudaro galimybę rusakalbių lingvistinei mažumai įveikti tradicines išankstines nuostatas. Dauguma straipsnių atspindi tiek naujas, tiek senas vertybes bei formuoja identitetą, kuris apibūdintinas kaip rusiškų ir suomiškų nuostatų sintezė. Savirefleksijos ir identiteto tyrimai peraugo į vieną iš dinamiškiausių sąveikų, siejančių lingvistiką su antropologija, sociologija ir psichologija. Specifiniai pokyčiai vaizduojant tikrovę dėl istorinės ir kultûrinės aplinkos įtakos analizuojami remiantis tekstais, kurie atspindi Rusijoje, Suomijoje ir kitose šalyse gyvenančių rusų bei suomių tipiškus požiūrius ir elgseną.

Straipsnis rusų kalba

Grigorijus Potašenko Lietuvos sentikių tyrimų tradicija: nuo demografijos link konfesinės istorijos ir sociolingvistikos

Straipsnyje išskiriamos ir analizuojamos svarbiausios ankstesnių istorinių laikotarpių ir šiuolaikinių sentikybės Lietuvoje tyrimų kryptys, vertinama šių tyrimų apimtis ir būklė. Lietuvos sentikių istorijos sisteminėse studijose galima išskirti keturis etapus: 1) XIX a. antrasis ketvirtis – XX a. pradžia; 2) XX a. 3-iasis ir 4-asis dešimtmetis; 3) sovietinis laikotarpis; 4) laikotarpis po 1990 metų. XX a. 3-iajame ir 4-ajame dešimtmetyje iš esmės nebuvo atliekami rimtesni Lietuvos sentikių istorijos tyrimai. Sovietiniu laikotarpiu ne itin gausiuose tyrimuose vyravo požiūris į sentikybę kaip į kultūrinį fenomeną (tačiau ne kaip į religinę bendruomenę). XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje – 8-ajame dešimtmetyje pradėti Lietuvos sentikių dialektų ir folkloro tyrimai. Laikotarpyje po 1990 m. padaugėjo folklorinių, istorinių, sociolingvistinių ir kitokio pobūdžio sentikybės tyrimų. Ypač produktyviai darbuojasi folkloristas J. Novikovas. Su jo vardu susijęs šios anksčiau primirštos tyrimų srities atgimimas. Naujai ir dinamiškai krypčiai priklauso veikalų, skirtų Lietuvos sentikių istorijai, leidyba, taip pat sentikių rašytinių kultūros paminklų publikavimas. Svarbiu paskutiniojo dešimtmečio istorinių tyrimų pasiekimu laikytinas V. Baranovskio ir G. Potašenko darbas „Sentikybė Baltijos šalyse ir Lenkijoje: trumpas istorinis ir biografinis žodynas“, kuris buvo parengtas dalyvaujant dar 24 autoriams iš penkių šalių. Kita kryptis – tai dialektologiniai ir sociolingvistiniai (V. Čekmonas, N. Morozova) tyrinėjimai. Socialinių mokslų specialistai neatliko sentikybei skirtų tyrimų, tačiau įvairių fragmentiškų duomenų apie sentikius randama ir sociologų darbuose. Šiuolaikinėje lietuviškoje istoriografijoje, atsižvelgiant į pasiekimus minėtuose tyrimuose, stinga rimtesnių studijų apie sentikių muzikinę kultûrà, ikonų tapybą, šiuolaikinį religingumą.

Straipsnis rusų kalba

Andrius Marcinkevičius Rusų mažumos socialinės padėties Lietuvos Respublikoje (1918–1940) aspektai

Straipsnyje siekiama aktualizuoti rusų etninės mažumos Lietuvoje 1918–1940 m. socialinės raidos problematiką. Pastarasis siekis paremtas prielaida, jog daugumoje po 1990 m. pasirodžiusių publikacijų apsiribojama rusų elito sluoksnio (inteligentijos) vaidmens aptariamo laikotarpio Lietuvos visuomenėje išryškinimu. Šiame tyrime rusų mažuma Lietuvoje pirmiausia objektyvizuojama kaip įvairių socialinių segmentų konstruktas, kuriame kiekvienam segmentui buvo būdingas apibrėžtas  socialinis vaidmuo. Kita vertus, taip pat nagrinėjami veiksniai, lėmę rusų, kaip įvairių socialinių grupių visumos, integraciją į Lietuvos visuomenės kontekstą. Minėtų veiksnių analizės duomenys leistų autoriui formuluoti prielaidą, kad rusų visuomeninės padėties ir socialinio statuso pokyčiai po Pirmojo pasaulinio karo buvo radikalesni negu kitų valstybės etninių grupių. Pažymėtina, kad rusų socialinės integracijos Lietuvos visuomenėje sėkmė tyrime vertinama profesinio pasirengimo, išsilavinimo, raštingumo ir materialinės gerovės kriterijais. Antrame skyriuje išsamiau nagrinėjamas rusų politinės konsolidacijos bandymas rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą 1922, 1923 ir 1926 m. Konstatuojama, jog iš esmės rusų bendruomenės politinio solidarumo idėja buvo diskredituota. Taip atsitiko dėl dviejų pagrindinių priežasčių: rusų politikos veikėjų vertybinių išteklių stygiaus ir rusų rinkėjų inertiškumo nuostatos.

Straipsnis rusų kalba