Etniškumo studijos 2004
Europos integracijos suvokimai
Natalija Kasatkina Pokomunistinių visuomenių mažumos ir migrantai: Europos integracijos proceso iššūkiai ir perspektyvos
Mažumų savijautai besiintegruojančioje Europoje ypač svarbu bus atvirumo ir uždarumo santykis. Atviros visuomenės ir pilietinių vertybių klausimas aktualus ir ES centrui, ir paribiams. Baltijos šalių politiniai elitai, tvirtai pasisakę už integraciją į ES, iš tiesų ne visuomet pakankamai dėmesio skyrė visuomenės grupių požiūriams ir preferencijoms. Su stojimu į ES susijusiame visuomenės mobilizavimo procese etninės mažumos gana dažnai liko nepastebėtos ir į šį procesą neįtrauktos. Nors šiandien praktiškai neįmanoma įsivaizduoti žmogaus, turinčio tik vieną etninę tapatybę, daugelio valstybių – ypač Rytų Europoje – kultūros ir etninė politika grindžiama būtent tokia prielaida. Būtent todėl kartais atrodo, kad žmonių judėjimas ir etninė įvairovė – naujas iššūkis, nors iš tiesų šie procesai nėra nauji. Nepaisant palyginti sėkmingos ir subalansuotos Lietuvos etninės politikos, Europos šalių patirties kontekste keliami klausimai gali darytis vis aktualesni. Reikia numatyti, kad migraciją visuomenė paprastai vertina prieštaringai, ir įvaizdžiai bei realybė dažnai susipina. Todėl svarbu tinkamai identifikuoti realius procesus ir gerai suformuluoti klausimus, skirtus etninei politikai. Kaip integruosime ir absorbuosime migrantus? Ar kultūrinės integracijos praktikos pakanka, kad užtikrintume mažumų integraciją, užkirstume kelią socialinei atskirčiai ir nelygybei? Kokiomis kryptimis reikėtų plėtoti etninę politiką?
Meilutė Taljūnaitė Pilietybė versus tautybė Europos integracijos kontekste
Autorės teigimu, pilietybė turi būti suprantama ne tik kaip teisinės analizės objektas, bet ir kaip socialinės integracijos priemonė bei sąlyga. Integracijos politika apima tokias sritis kaip žmonių mobilumas, socialinė atskirtis ir/ar socialinis pažeidžiamumas, socialinė stratifikacija, tautiškumas, tautinis identitetas. Pilietybė aptariama kaip alternatyvi ir pozityvi socialinės integracijos priemonė. Autorė analizuoja, kodėl ir kaip pilietybė ir tautiškumas tampa Europos Sąjungos narėms aktualia problema Europos integracijos kontekste. Aptariamos integracijos, tautiškumo ir pilietybės sampratos socialiniuose moksluose ir „naujosios pilietybės“, susijusios su ES plėtra, esminės dimensijos.
Irena Šutinienė Lietuvių ir tautinių mažumų europinio identiteto paieškos
Europinis identitetas – ideologiškai svarbus reiškinys, bet kol kas nėra aiškūs jo formavimosi mechanizmai. Analizuojama kokybinio empirinio tyrimo „Tautinių mažumų savijauta integruojantis į ES“ medžiaga ir apžvelgiami galimi europinio identiteto kūrimo ištekliai individo lygmenyje. Remtasi M.Kohlio europinio identiteto lygmenų samprata ir daugiau dėmesio skirta kultūrinei europinio identiteto dimensijai (A.D.Smith), teikiančiai daugiausia simbolinių išteklių formuojant pastovesnį ir platesnius gyventojų sluoksnius apimantį identitetį. Ši dimensija, kaip ir visa „Europos idėja“, tik inteligentijos atstovams atrodo esanti relevantiška, o daugumai būdingos su eurointegracija siejamos viltys grindžia teigiamą nuostatą ES atžvilgiu, nors teikia mažiau galimybių formuotis patvaresniam identitetui. Žmonių požiūriuose yra ir galimo identitetų konflikto ženklų, susijusių tiek su „kitokių europiečių“ savijauta, tiek su kai kuriomis nacionalizmo doktrinomis. Tautinių mažumų europiniam identitetui gali daryti įtaką jų, kaip mažumų, savijautos bruožai: tautinišidentitetų problemiškumas, siekimas išvengti mažumų statuso ir panašiai.
Aksel Kirch, Mait Talts, Tarmo Tuisk Estų ir Estijoje gyvenančių rusų tapatumų dinamika prieš ir po referendumo dėl narystės ES
Straipsnyje analizuojami empiriniai duomenys apie Estijos miestų gyventojų nuostatas dėl šalies narystės Europos Sąjungoje. Tyrimas buvo atliktas Talino, Tartu, Viljandi ir Narvos miestuose (N=235). Duomenys buvo renkami 2002 m. pabaigoje ir 2003 m. balandžio–birželio mėnesiais, prieš referendumą dėl stojimo į ES. Referendumas dėl Estijos stojimo į ES įvyko 2003-ųjų rugsėjo 14 dieną. Tapatumo struktūrinės analizės metodas, sukurtas prof. P.Weinreicho (Ulster universitetas), autorių buvo pritaikytas tiriant asmens tapatumo sturuktūrą Estijoje. Buvo išskirti keli pagrindiniai veiksniai, kurie turėjo įtakos Estijos gyventojų nuostatoms dėl šalies stojimo į ES 2002–2003 metais. Vienas svarbiausių tyrimo atradimų buvo tai, kad teigiamas estų nusiteikimas dėl stojimo į ES yra lydimas siekio perimti Europos vertybes ir kultūrines tradicijas. Naujas tarptautinis kontekstas teikia naujų galimybių lokaliai etno-tautinei integracijai. Diskusijose, kurios vyko prieš pat Estijai tampant ES nare, dauguma piliečių suvokė, kad narystė Europos Sąjungoje nereiškia besąlygiško tautinio tapatumo praradimo, bet kaip tik suteikia naujų galimybių įtvirtinti šalies pozicijas Europos kultūriniame ir geopolitiniame žemėlapyje.
Tadas Leončikas Lietuvos etninių grupių nuostatos dėl narystės Europos Sąjungoje
Šio straipsnio tikslai – aptarti Lietuvos narystės Europos Sąjungoje paramos mastą didžiausiose Lietuvos etninėse grupėse ir išdiskutuoti mažumų nuostatų dėl narystės Europos Sąjungoje kaitą bei jos priežastis. Analizuojamasis laikotarpis – 1999–2003 metai. Straipsnio šaltiniai – pagrindinės pastaraisiais metais Lietuvoje atliktos plataus masto nuomonei apie Lietuvos narystę ES skirtos apklausos. Apibendrintai galima pasakyti, kad visose pagrindinėse etninėse grupėse laikomasi panašios nuomonės dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Kiekvienos jų pritariančių skaičius viršija nepritariančiųjų skaičių. Atskirais laikotarpiais absoliutus pritariančiųjų ir nepritariančiųjų narystei skaičius kinta, todėl duomenų analizė leidžia atskleisti tam tikrų tendencijų. Per keletą metų iki referendumo visose grupėse pagausėjo narystės ES priešininkų ir sumažėjo neapsisprendusiųjų skaičius. Tačiau ir ankstyvuoju periodu, ir vėlesniu laikotarpiu tarp neapsisprendusiųjų daugiausia buvo lenkų. Nerimas dėl žemės nuosavybės gali būti vienas iš veiksnių, turinčių įtakos jų nuostatoms dėl narystės Europos Sąjungoje. Iki 1999 m. rusų, pasirengusių balsuoti už Lietuvos narystę ES, nuošimtis buvo didžiausias, tačiau 2000 m. trečdalis rusų buvo nusiteikę prieš eurointegraciją. Skirtingas paramos lygis išliko iki pat referendumo, o tautinių mažumų aktyvumas balsuojant referendume taip pat buvo mažesnis nei lietuvių.
Inese Šūpule Referendumas dėl Latvijos narystės ES: analizė ir išvados
Referendumo ir sociologinio tyrimo, kurį atliko Baltijos socialinių mokslų institutas (Ryga), duomenys leidžia teigti, kad didesnioji dalis rusų Latvijoje (44 proc.) balsavo „prieš“ šalies stojimą į ES, 20 proc. rusų balsavo „už“ ir 36 proc. referendume nedalyvavo. Latvių grupė buvo nusiteikusi pozityviau – „už“ balsavo 57 proc., 18 proc. „prieš“ ir 24 proc. referendume nedalyvavo. Straipsnyje apibūdinama, kaip buvo vykdoma agitacinė kampanija dėl šalies stojimo į ES, kokios visuomenės grupės ir institucijos palaikė stojimo į ES idėją ir kokie motyvai lėmė šią paramą. Analizuodama kokybinių ir kiekybinių tyrimų duomenis, autorė aiškinasi, kodėl etninėje rusų grupėje vyrauja negatyvios nuostatos dėl šalies stojimo į ES. Tyrimų rezultatai rodo, kad nuostatas dėl narystės ES lemia baimė, netikrumas ir nusivylimas. Rusakalbių gyventojų požiūriams įtakos turi ir nelygybės jausmas bei atskirtis. Autorės nuomone, tokias negatyvias rusų etninės grupės emocijas taip pat formuoja nepasitenkinimas vykdoma šalies politika.
Olga Gyarfašova Požiūriai į Europos integraciją Slovakijoje
Straipsnyje aptariamos tautinio, etninio ir europinio identitetų sampratos, jų pagrindiniai komponentai, funkcijos ir tarpusavio sąveika. Apžvelgiama, kaip Slovakija ruošėsi stojimui į ES, kokia buvo vyriausybės politika, šalies partijų nuostatos dėl šalies narystės ES ir jų pasiruošimas veikti ES lygmenyje. Svarstoma, kokios priežastys lėmė integracijai palankias visuomenės nuostatas. Empiriniai duomenys, viešosios nuomonės apklausos rodo, kad didžiausi „eurooptimistai“ Slovakijoje yra jaunesni ir vidutinio amžiaus respondentai, turintys universitetinį išsilavinimą ir gyvenantys mieste. Bet pastebima ir tai, kad Slovakijos gyventojai miglotai įsivaizdavo, kaip stojimas į ES paveiks jų asmeninį gyvenimą: jiems trūko išsamios informacijos apie ES, jos teikiamą ekonominę paramą bei narių teises ir įsipareigojimus. 2003 m. Viešųjų reikalų instituto Slovakijoje atlikto tyrimo duomenys rodo, kad dauguma šalies gyventojų palankiai vertina ES ir apibūdina ją kaip modernią, demokratiškàą turtingą ir t.t. Slovakija, priešingai, buvo apibūdinama kaip neturtinga, neturinti aiškios ateities perspektyvos, tradicinė, nedemokratiška ir pan.
Horatiu Rusu Rumunai ir Europos integracijos idėja. Rumunijos viešosios nuomonės apklausų duomenų analizė
Rumunijos visuomenėje vyrauja palankus požiūris į Europos Sąjungą ir Europos integracijos procesai vertinami teigiamai. Tačiau autorius siekia nustatyti socialines charakteristikas tų žmonių, kurie nepritaria Rumunijos siekiui įstoti į ES arba neturi savo nuomonės apie ES. Straipsnio šaltiniai – Rumunijos viešosios nuomonės apklausų duomenys. Autorius pateikia duomenis apie tai, kaip keitėsi Rumunijos visuomenės požiūris į ES nuo 1995 m. (kai šalis pateikė prašymą stoti į šią Sąjungą) iki 2003 m. (kai paaiškėjo, jog Rumunija liko nepakviesta prisijungti prie ES). Atlikęs sociologinę duomenų analizę autorius teigia, kad ES nepalankiai linkę vertinti kairiųjų politinių pažiūrų, vyresnio amžiaus, žemesnio išsilavinimo, mažesnes pajamas gaunantys respondentai. Autorius pastebi, kad net 41,5 proc. gyventojų, kurie dalyvavo 2001 m. apklausose, nieko negalėjo pasakyti apie tai, su kuo jiems asocijuojasi ES ir ką jie žino apie ją.
Cesarina Manassero Italija: mažumų rojus ir pragaras
Autorės teigimu, mažumos sąvoka ir samprata yra sudėtinga ir kompleksinė. Egzistuoja daug mažumos apibrėžimų, šiai kategorijai priskiriama įvairių elementų. Teisiniame lygmenyje kaip mažuma suvokiami žmonės, kuriuos sieja rasė, kalba, religija ir jie skiriasi nuo valstybėje dominuojančios daugumos. Šios grupės nariai nenori supanašėti su gyventojų dauguma, o siekia išsaugoti savo kultūros bruožus ir ypatumus. Šiame straipsnyje autorė apžvelgia, kaip Italijoje kito su mažumomis susiję įstatymai ir jų priėmimo procedūros. 1948 m. Italijos Konstitucijoje yra du mažumoms skirti paragrafai. O vienas esminių pokyčių šalies įstatymų leidyboje buvo 1999 m. valstybės įstatymas dėl mažumų, kuris apibrėžė, kaip apsaugoti ne tik didžiųjų, bet ir mažesniųjų etninių grupių teises bei laisves. Taigi Italijoje egzistuoja specifinės teisinės nuostatos albanų, katalonų, vokiečių, graikų, kroatų ir kitų mažumų atžvilgiu. Tačiau mažumų problema išlieka opi, nes Italijoje, kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, atsiranda naujų mažumų grupių, kurias sudaro pabėgėliai ir prieglobsčio prašantys asmenys. Autorė diskutuoja, ar tikslinga būtų naujuosius imigrantus traktuoti kaip mažumas.
Vera Klopčič Romai Europos integracijos kontekste
Straipsnis skirtas romų situacijai Europos integracijos kontekste aptarti. Autorės nuomone, Europos integracija yra unikali galimybė romų bendruomenei tapti matomesnei Europos viešojoje erdvėje, kadangi iki šiol jie neturėjo galimybės aktyviai dalyvauti sprendimų priėmimo procesuose ekonomikos, politikos ir kultūros srityse. Pirmą kartą yra suformuota romų bendruomenei atstovaujanti institucija prie Europos Tarybos (2001). Ši institucija turi savo struktūrą ir vadovybę, jos tikslas – stiprinti romų bendruomenę Europoje. Autorė teigia, jog tiek tarptautiniu, tiek konkrečios valstybės lygiu yra deklaruojama žmogaus teisių apsauga. Bet kasdieniame gyvenime romams tenka pajusti netolerantiškų nuostatų ir nesupratimo. Autorė aptaria socialines problemas, būdingas romų bendruomenėms Vidurio ir Rytų Europos valstybėse. Kaip vieną svarbiausių priežasčių, kodėl pagalba romų bendruomenei nėra efektyvi ir sisteminė, autorė nurodo tai, kad Europos valstybėse net nėra žinoma tikslaus romų skaičiaus. Šiuo metu yra įgyvendinamos Europos Tarybos, Europos Sąjungos bei Atviros Visuomenės instituto inicijuotos programos, kurių tikslas – pagerinti romų padėtį visuomenėse ir apsaugoti jų teises. Straipsnyje aptariami kai kurie gerų praktikų romų atžvilgiu pavyzdžiai.
Simona Zavratnik Zimic Daugiau nei užsieniečiai, mažiau nei piliečiai: migrantai ir jų narystė išsiplėtusio ES
Šiandieninėje Europos visuomenėje migracijos procesai tapo politinių diskusijų objektu. Tiek globaliame, tiek lokaliame lygmenyse žmonių mobilumas tapo neatsiejamas nuo narystės perspektyvų ir galimybių migrantams tapti pasirinktos šalies piliečiais. Nagrinėdama pilietybės sampratą socialinių mokslų kontekste, autorė daro išvadą, kad pokario Europoje susiformavusi pilietybės samprata nebetinka dabartiniame globaliame pasaulyje ir kultūrinę įvairovę deklaruojančiose visuomenėse. Straipsnis skirtas imigrantų integracijos į naująsias visuomenes perspektyvoms aptarti. Autorės nuomone, dabartinėje migracijos politikoje vyrauja kultūrinis multikultūrizmas, kuris užgožia politinio dalyvavimo galimybių svarstymą. Aptardama naujausius migracijos procesus, autorė pristato Slovėnijos pavyzdį išsiplėtusioje Europos Sąjungoje: aptariamas politinis bei socialinis migracijos kontekstas, sienų apsauga (kaip vienas iš migracijos politikos elementų), naujausios imigrantų bangos.
