• ETNIŠKUMO STUDIJOS 2007/1: Tadas Leončikas. Asimiliacija šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje: švietimo sektoriaus pasirinkimas

Šiame leidinyje spausdinama studija nagrinėja pagrindinę asimilacijos tendenciją šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje, t.y. asimiliaciją į visuomenės daugumą.

• ETNIŠKUMO STUDIJOS 2007/2: Baltijos jūros regiono rusai: mažuma ir valstybė/
  Русские в странах Балтийского региона: меньшинство и государство

Leidinys skirtas rusų mažumos Baltijos jūros regiono šalyse socialinės raidos aspektų analizei. Jame nagrinėjama trijų šalių – Lietuvos, Latvijos ir Suomijos – specifika.

• ETNIŠKUMO STUDIJOS 2006/1: Etninis nepakantumas/
  Ethnicity Studies: Ethnic Intolerance

Pristatomas leidinys skirtas etninio nepakantumo raiškos Lietuvoje analizei. Jame spausdinami Etninių tyrimų centro mokslinių darbuotojų ir kitų Lietuvos mokslo įstaigų darbuotojų straipsniai.
Šiame numeryje spausdinamas žymaus norvegų mokslininko Oslo universiteto profesoriaus Pal Kolsto, nagrinėjančio etninių mažumų klausimus post-sovietinėse valstybėse, ir Fafo instituto mokslininkės
Guri Tyldum straipsnis.

Seminaras yra skirtas Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centro ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Kultūrinių bendrijų studijų centro vykdomo  lituanistinio mokslinio projekto „Rusai Lietuvos Respublikos visuomenėje 1918-1940 m.: istorinės retrospektyvos konstravimas” tikslų, eigos ir numatomų rezultatų aptarimui. Seminare taip pat įvyks projekto tarpinius rezultatus atspindinčių pranešimų pristatymas ir diskusija apie tarpukario rusų studijų aktualumą.

S E M I N A R O  P R O G R A M A

11.00–12.30     Projekto eiga ir tikslai

11.00–11.30   Natalija Kasatkina, Socialinių tyrimų institutas, Etninių tyrimų centras
Istorinės retrospektyvos konstravimas: problemos apibūdinimas

11.30–11.50   Andrius Marcinkevičius, Socialinių tyrimų institutas, Etninių tyrimų centras
Rusai Lietuvos Respublikoje 1918–1940 m.: surašymai ir politinis konstravimas

11.50–12.10   Grigorijus Potašenko, Vilniaus universitetas
Sentikių bendruomenės socialinė situacija Lietuvos Respublikoje 1918–1940 m.

12.10–12.30    Pavel Lavrinec, Vilniaus universitetas
Rusai ir lietuvių literatūrinių laukų sąveika

12.30 – 13.00   Kavos pertrauka su užkandžiais

13.00–13.20     Nina Mackevič, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Rusų kasdieninio gyvenimo bruožai tarpukaryje

13.20–13.40     Nadežda Morozova, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Sociolingvistinė situacija tarpukario Lietuvos sentikių gyvenvietėse

13.40–14.30  Diskusija apie problemos aktualumą: kuo šiandien aktualios tarpukario rusų studijos?

14.30–15.00    Projekto  „Rusai Lietuvos Respublikos visuomenėje 1918–1940 m.:
istorinės  retrospektyvos konstravimas“ rezultatai. Tarptautinės konferencijos rengimas.

Metodologinis seminaras vyks Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centre
(Saltoniškių g. 58, 105 kab.).
Kontaktams – Andrius Marcinkevičius
El.paštas: andriusm@ktl.mii.lt
Tel.: +370 5 272 2063

Konferencija skiriama institutų veiklos penkmečiui.

Konferencijoje skaitys pranešimus ir ETNINIŲ TYRIMŲ CENTRO mokslo darbuotojai:
e.prof.p. dr. NATALIJA KASATKINA, dr. TADAS LEONČIKAS, dr. ANDRIUS MARCINKEVIČIUS
ir doktorantė MONIKA FRĖJUTĖ-RAKAUSKIENĖ.

Konferencijos pirmosios dienos programa(lietuvių k.).

Konferencijos antrosios dienos programa(anglų k.).

Leidinio XXIII-jame tome atspausdintas N.Kasatkinos straipsnis „Адаптация русских в контексте этнической структуры современного общества Литвы”.

Šiame straipsnyje nagrinėjamos rusų ir rusakalbių gyventojų adaptacijos strategijos. Socialinė adaptacija suvokiama kaip individo siekių, lūkesčių derinimas su jo galimybėmis ir su visuomenės lūkesčiais bei reikalavimais. Siekiant įvertinti kultūrinio tapatumo ir socialinės adaptacijos sąsajas straipsnyje pasitelkiama J.W.Berry akultūracijos koncepcija, tačiau tuo pačiu pažymima, kad adaptacijos tipas yra daugiau negu individualaus elgesio strategija. Tai, ar norimas statusas pasiektas, ar jis teikia pasitenkinimą, ir tai, kaip kinta etninis tapatumas – šiame straipsnyje įvertinama kaip adaptacijos rezultatas: asimiliacija, integracija, separatizmas ir marginalizacija.
Straipsnyje taip pat išskiriami ir apibūdinami visuomenės etninei struktūrai būdingi elementai, pagrindiniai daugumos ir mažumos grupių socialinės organizacijos, šių grupių tarpusavio santykių išraiškos tipai. Nedominuojančios etninės grupės gali reikštis kaip mažumos, diasporos arba piliečiai. Etninė grupė, atsidūrusi nelygioje padėtyje lyginant su kitomis etninėmis grupėmis arba tapusi diskriminacijos objektu ir nepajėgianti jos įveikti, tampa mažuma. Nepaisant formalių lygybės kriterijų, didelę reikšmę turi subjektyvi mažumų savijauta ir situacijos suvokimas. Šiam suvokimui svarbios ne tik formalios teisės, grupės kolektyvinė patirtis, tiesioginė ir simbolinė sąveika su daugumos nariais bei daugumos nuostatos (stereotipai). Reali arba numanoma nelygybė gali kurti arba stiprinti mažumų tapatybę. Kai atskiri etninės mažumos individai suvokia savo subordinuotos padėties bendrumą ir siekia išsaugoti savo etnokultūrinį identitetą, formuojasi diaspora. Individualus adaptyvumas diasporose susijęs su gebėjimu išlaikyti savo tapatybę. Išlikimo prielaida turėjo buvo stiprus bendruomeniškumas, tačiau šiuo atveju turėjo susiklostyti stipri vidaus organizacija. Korporatyvizmas, bendruomenės solidarumas tapo svarbia ne tik išgyvenimo svetimoje aplinkoje sąlyga, bet ir svarbi profesinės sėkmės prielaida. Postindustrinėse visuomenėse diasporų vaidmuo sumenko, tačiau besiformuojančios „naujosioms diasporoms” pasireiškia ir „klasikinės diasporos” bruožai. Galiausiai gali susiklostyti pilnateisių piliečių bendruomenė, kurioje nevyraujančios etninės grupės reikštųsi kaip „integruotos mažumos”.

Konferencija vyks anglų kalba.
Konferencijoje skaitys pranešimus ETNINIŲ TYRIMŲ CENTRO mokslo darbuotojai:
e.prof.p. dr. NATALIJA KASATKINA, dr. VIDA BERESNEVIČIŪTĖ ir dr. TADAS LEONČIKAS.

Apklausoje klausta nuomonės apie įvairias diskriminacijos formas, nuo kurių gina ES lygybės direktyvos – apie diskriminaciją dėl etninės kilmės, neįgalumo, lytinės orientacijos, amžiaus, religijos ar įsitikinimų bei dėl lyties.

Dauguma Europos gyventojų (64 proc.) mano, kad labiausiai paplitusi diskriminacija dėl etninės kilmės. Lietuvoje ir Latvijoje santykinai mažiausiai gyventojų, kurie mano, jog diskriminacija dėl tautybės paplitusi (atitinkamai 23 ir 29 proc.). Lietuvos gyventojai labiau pastebi kitas diskriminacijos formas, o diskriminaciją dėl amžiaus (53 proc.) mini kiek dažniau nei vidutiniškai Europoje (46 proc.).

Palyginti su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje santykinai nedaug – apie ketvirtadalį manančių, kad priklausymas kitai tautybei ar tikėjimui, nei dauguma, kelia kliūčių. Tačiau du trečdaliai visuomenės sutinka, kad buvimas romu (čigonu) sukelia sunkumų.

Lietuvoje dauguma žmonių (75-85 proc.) sutinka, kad būtų imtasi specialių priemonių, jog diskriminaciją patiriančioms grupėms būtų užtikrintos lygios  galimybės darbe, įskaitant apsaugą nuo diskriminacijos dėl tautybės (pritaria 75 proc.). Mažiausia Lietuvos gyventojų (49 proc.) pritaria, jog užtikrinant lygias galimybes reikia atsižvelgti į žmonių lytinę orientaciją.

Šiandieninėse Europos diskusijose apie diskriminaciją duomenų apie asmens tautybę, kilmę, lytinę orientaciją ir kt. rinkimas kartais vertinamas prieštaringai, neapsisprendžiama, kiek ir kokios statistikos rinkti. Dauguma Lietuvos respondentų sutinka, kad anoniminėse apklausose galima rinkti duomenis apie tautybę (76 proc.) ar religiją (73 proc.).

Daugiau žr.:

Tyrimo „Diskriminacija Europos Sąjungoje” santrauka anglų k.

Tyrimo „Diskriminacija Europos Sąjungoje” duomenys apie Lietuvą  anglų k.

Nepakantumo hierarchija pastaraisiais metais išlieka stabili – labiausiai nemėgiama grupe daugumai visuomenės yra romai. Atslūgus žiniasklaidos dėmesiui ir sumažėjus publikacijų apie su romais siejamus kriminalinius įvykius nepageidaujančių romų savo kaimynystėje dalis 2007m. pradžioje šiek tiek sumažėjo, bet esminės romų integracijos problemos lieka neišspręstos. Pastaraisiais metais žiniasklaidoje buvo kalbama apie romų dalyvavimą narkotikų prekyboje, apie jų nenorą dirbti, ir kaltinimai romams tapo įprastu dalyku. Tačiau svarstymų apie tai, kur būtų galima įdarbinti daugelį šiandien nekvalifikuotų ir nuo darbo rinkos atkirstų žmonių, kaip įteisinti ar pertvarkyti daugelį dešimtmečių egzistavusią romų gyvenvietę padedant romams susikurti civilizuotas gyvenimo sąlygas, nėra ne tik žiniasklaidoje, bet ir politikos kuluaruose.

Nerimą kelią nesmarkiai, tačiau stabiliai didėjanti dalis žmonių, nepageidaujančių kaimynystėje arba teigiančių, kad jų nuomonė pablogėjo apie musulmonus, čečėnus, pabėgėlius.

Tam, kaip būtų galima keisti ir visuomenės požiūrį, ir konkrečių grupių padėtį, skirtos 2006 m. paskelbtos Jungtinių Tautų Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto ir Europos komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija (ECRI) rekomendacijos Lietuvai. Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Etninių tyrimų centras parengė šių rekomendacijų įgyvendinimo apžvalgą. Tam, kad būtų galima sustiprinti apsaugą nuo diskriminacijos ir įtvirtinti prigimtines žmogaus teises, reikia ne tik teisės aktų tobulinimo, bet ir politinės valios. Siekiant atkreipti dėmesį į šias problemas, šiomis dienomis vyks įvairūs Žmogaus teisių instituto koordinuojami Savaitės prieš rasinę diskriminaciją 2007 renginiai
(žr. Programą).