N.Kasatkinos publikacija apie rusų adaptaciją šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje
Rusijos ir Rytų Europos institutas (Helsinkis, Suomija) nuo 1984 metų leidžia kasmetinį mokslinį periodinį leidinį STUDIA.SLAVICA.FINLANDENSIA (SSF), kuris skirtas Rusijos ir Rytų Europos šalių kultūros ir istorijos problematikai.
Leidinio XXIII-jame tome atspausdintas N.Kasatkinos straipsnis „Адаптация русских в контексте этнической структуры современного общества Литвы”.
Šiame straipsnyje nagrinėjamos rusų ir rusakalbių gyventojų adaptacijos strategijos. Socialinė adaptacija suvokiama kaip individo siekių, lūkesčių derinimas su jo galimybėmis ir su visuomenės lūkesčiais bei reikalavimais. Siekiant įvertinti kultūrinio tapatumo ir socialinės adaptacijos sąsajas straipsnyje pasitelkiama J.W.Berry akultūracijos koncepcija, tačiau tuo pačiu pažymima, kad adaptacijos tipas yra daugiau negu individualaus elgesio strategija. Tai, ar norimas statusas pasiektas, ar jis teikia pasitenkinimą, ir tai, kaip kinta etninis tapatumas – šiame straipsnyje įvertinama kaip adaptacijos rezultatas: asimiliacija, integracija, separatizmas ir marginalizacija.
Straipsnyje taip pat išskiriami ir apibūdinami visuomenės etninei struktūrai būdingi elementai, pagrindiniai daugumos ir mažumos grupių socialinės organizacijos, šių grupių tarpusavio santykių išraiškos tipai. Nedominuojančios etninės grupės gali reikštis kaip mažumos, diasporos arba piliečiai. Etninė grupė, atsidūrusi nelygioje padėtyje lyginant su kitomis etninėmis grupėmis arba tapusi diskriminacijos objektu ir nepajėgianti jos įveikti, tampa mažuma. Nepaisant formalių lygybės kriterijų, didelę reikšmę turi subjektyvi mažumų savijauta ir situacijos suvokimas. Šiam suvokimui svarbios ne tik formalios teisės, grupės kolektyvinė patirtis, tiesioginė ir simbolinė sąveika su daugumos nariais bei daugumos nuostatos (stereotipai). Reali arba numanoma nelygybė gali kurti arba stiprinti mažumų tapatybę. Kai atskiri etninės mažumos individai suvokia savo subordinuotos padėties bendrumą ir siekia išsaugoti savo etnokultūrinį identitetą, formuojasi diaspora. Individualus adaptyvumas diasporose susijęs su gebėjimu išlaikyti savo tapatybę. Išlikimo prielaida turėjo buvo stiprus bendruomeniškumas, tačiau šiuo atveju turėjo susiklostyti stipri vidaus organizacija. Korporatyvizmas, bendruomenės solidarumas tapo svarbia ne tik išgyvenimo svetimoje aplinkoje sąlyga, bet ir svarbi profesinės sėkmės prielaida. Postindustrinėse visuomenėse diasporų vaidmuo sumenko, tačiau besiformuojančios „naujosioms diasporoms” pasireiškia ir „klasikinės diasporos” bruožai. Galiausiai gali susiklostyti pilnateisių piliečių bendruomenė, kurioje nevyraujančios etninės grupės reikštųsi kaip „integruotos mažumos”.
